Mielas skaitytojau, kad ir kokiame pasaulio kampelyje tu bebūtum, šio Laumžirgio misija - surasti tave ir nutūpti tau tiesiai į širdį, kad ten pasidarytų šiek tiek šviesiau, šiek tiek šilčiau. „Kas vikšrui mirtis, tas Kūrėjui - drugelio gimimas." Ši nuostabi JAV rašytojo Ričardo Bacho frazė puikiai tinka laumžirgiui apibūdinti. Prieš tapdamas gražia, žavia būtybe jis privalo kurį laiką vikšru šliaužioti, ir tik po to įvyksta pasikeitimas. Šiuo atveju visiems žinomas posakis „gimęs šliaužioti skraidyti negali", nustoja galioti. Kiekvieno žmogaus širdyje gyvena nuostabus auksasparnis laumžirgis. Jis jau seniai prašosi paleidžiamas į laisvę. Jis dūsta, jam reikia erdvės. Tačiau žmonės kaip vikšrai nuolat kapstosi savo baimėse ir abejonėse, tarsi beprotiškai bijodami, kad jų laumžirgis išskleis sparnus ir jiems teks skristi, vadinasi - susidurti su kažkuo nežinomu, nepaaiškinamu. Jie laikosi įsikibę savo apgailėtinos egzistencijos, nenori net pabandyti patirti laumžirgio būseną. Tai būtų visai kita gyvenimo kokybė, juk laumžirgis - laisvės, išsivadavimo simbolis. Beveik visi žino, kad galėtų tai padaryti. Žino, bet bijo. Todėl daugelio žmonių laumžirgiai miršta, ir tolesnis gyvenimas tampa panašus į maistą be druskos. Tai ne gyvenimas, o savęs apgaudinėjimas. Žmonės blaškosi, kažką veikia, kažkur skuba, atrodo, vengdami ir neleisdami sau nė akimirką sustoti ir pamąstyti: „O kam visa tai? Kur aš einu?" Nes tuomet išgirsta, kaip sielos gelmėje, labai giliai, kažkas skausmingai atsišaukia - viskas ne taip, ne taip... Bet... nėra laiko. Reikia nuolatos kažkur bėgti. Vienintelis klausimas: kur ir dėl ko? Iš tikrųjų dauguma tik trypčioja vietoje, vaikšto ratu, kaip kokios prisukamos lėlės, patys to nepastebėdami. Mintyse iškyla Coco Chanel frazė: „Jei gimei be sparnų, tai netrukdyk jiems augti." Dauguma sutrukdo. Žmogaus virsmas iš vikšro į laumžirgį yra sąmoningas, valingas ir drąsus žingsnis, be teisės pasukti atgal. Deja, nedaugelis drįsta jį žengti. Iš savo patirties žinau, koks tai sunkus apsisprendimas ir koks nelengvas kelias, bet labai, labai reikalingas. Šia tema parašyta daug grožinės ir mokslinės literatūros, sukurta filmų, pastatyta spektaklių. Apie tai kalba visos pasaulio religijos ir iškiliausi menininkai. Tačiau kol pats žmogus neišdrįs žengti žingsnio, visi minėti šaltiniai jam nepadės. Žinoma, vien tik noro neužtenka, reikalingas pasirengimas ir žinios, kurios paaiškintų Visatoje galiojančius dėsnius, jų sąveiką su žmogumi, žmogaus paskirtį žemėje ir jo kelią. Visi žino, kad įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Ši taisyklė apima ir Visatos dėsnius, - jų nepaisydamas taip pat neišvengsi padarinių. Gali nežinoti arba netikėti, kad yra traukos dėsnis, nes jo negali pamatyti, pačiupinėti. Bet užtenka žengti nuo stogo ir... patirsi dėsnio poveikį savo kailiu. Šiandien daugybė ligotų, skurstančių, nelaimingų žmonių yra tokie būtent dėl to, kad kažkada sąmoningai ar nesąmoningai nepaisė galiojančių Visatos taisyklių ir dabar turi to nepaisymo rezultatus. Blogiausia, kad jie net neįtaria apie tikrąsias savo problemų priežastis. Šių nedidelių knygelių „Laumžirgio istorijos" ir skilties "Įdomios istorijos bei naudingi patarimai " tikslas - paskatinti ir padrąsinti Jus ryžtis gyventi visavertiškai, o pasiryžusiems - padėti neišklysti iš kelio. Ši tema, taip pat dėstoma seminarų bei konsultacijų metu, tik tuo atveju didesnis akcentas skiriamas praktikai, kad žmogus pats išmoktų išsivaduoti iš nerimo, streso, baimės, depresijos, nemigos, įvairių priklausomybių ir žalingų įpročių gniaužtų, plačiau skiltyje "Autoredukcinė (atsistatymo) sistema". Neseniai skaičiau filosofo A. Jokubaičio straipsnį, kuriame jis apgailestaudamas teigia, kad Lietuva pirmoji valstybė, kurioje nebegalioja velnias. Ką tai reiškia? O tai, kad Lietuvoje ir, drįsčiau teigti, daugelyje šiuolaikinių valstybių, yra užmiršta blogio prigimtis. Mes, rimtais veidais vis kažką keičiam politikoje, ekonomikoje, socialinėje aplinkoje, teisėtvarkoje, organizuojame įvairias akcijas, rengiame labdaringus koncertus, kurių metu nuperkame brangių medikamentų, o situacija kiekvieno žmogaus viduje, kaip, beje, ir visoje valstybėje (valstybėse), nuolat blogėja. Plinta jau gerai žinomos ligos, atsiranda naujų, klesti ir sparčiai auga įvairūs iškrypimai, nesantaika, skurdas, depresija, savižudybės ir nusikalstamumas. Dėl nesąžiningumo, gobšumo ir kvailumo, dažnai ištinka įvairios ekonominės krizės. Žmonės tarytum gyvena laisvose valstybėse, o jaučiasi kaip baudžiauninkai, priklausomi nuo bankų, darbdavių, įvairių savo baimių, nerimo, stresų, depresijos. Tik ne kiekvienas suvokia savo padėtį , nes tai netiesioginė ir labai rafinuota vergovės forma. Lietuva pastoviai pirmauja pasaulyje pagal savižudybių skaičių. Jei sugebame pasiekti tariamą gerovę, tai ji labai greitai subyra, kadangi būna trumpalaikė , iliuzinė. Reiškia kažko trūksta, kažką darome ne taip. O trūksta pagrindinio dalyko. Mes statydami namą pradedame nuo sienų, o reikia nuo pamatų, mes bandome gaivinti vystančią medžio šaką įvairiais būdais ją ramstydami ir laistydami nesuvokdami, kad pažeistos medžio šaknys. Todėl kovoti reikia ne su pasekmėmis, o su priežastimi, bet prieš tai reikia tą priežastį suvokti, t.y. suvokti pačią blogio prigimtį. O norint suvokti blogio prigimtį reikia gerai žinoti žmogaus bei mus supančio pasaulio prigimtį, jų gyvavimo dėsnius ir taisykles, pagal kurias jie funkcionuoja bei sąveikauja. Šiuo metu visa „modernėjanti" Europa gyvena tarsi kreivų veidrodžių karalystėje, kur viskas atvirkščiai. Paprastos, veiksmingos ir būtinos žmogaus sveikatai bei sėkmingam likimui formuoti žinios - pradangintos, o visiškai betikslės, nereikalingos ir net kenksmingos informacijos srautas tarsi srutos plūste plūsta iš įvairų žiniasklaidos priemonių ir visokio plauko visuomenės veikėjų lūpų. Tikriausiai toks klaidinimas kažkam labai naudingas, gal net pelningas. Lengva valdyti ir „melžti" fiziškai ir dvasiškai suluošintų, savarankiškai nemąstančių, nuolat skurstančių statistinių piliečių masę.
Labai džiaugiuosi, kai matau jaunus žmones, knygynuose vartančius ir perkančius psichologinę, ezoterinę ar teologinę literatūrą. Nors dauguma šios literatūras nėra naudinga, tačiau tai parodo, kad žmonės ieško atsakymų į klausimus. Jaunas žmogus itin skaudžiai jaučia, kad kažkas vis dėlto šiame pasaulyje vyksta ne taip. Jų laumžirgis skleidžia sparnus - duok Dieve, jam neuždusti.
Sėkmės Jums kelyje
